Apie pranašavimą

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą“ pirma knyga (lot. De divinatione, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji Apie pranašavimą knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Ciceronas pagrįstai laikomas vienu iš dviejų ryškiausių romėniškosios filosofijos atstovų greta Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), o jo filosofiniai veikalai net po kelis kartus yra išversti į visas didžiąsias Europos kalbas. Ciceronas buvo pirmasis, svarstęs graikiškosios filosofijos problemas lotynų kalba bei sukūręs graikiškoms sąvokoms ir terminams lotyniškus atitikmenis, plačiai naudojamus iki šių dienų. Be to, jo filosofiniai veikalai dažnu atveju tarnauja kaip vienintelis istorinis šaltinis, iš kurio sužinome apie antikinės filosofijos pobūdį ir raidą, kadangi juose pateikiamos išsamios ir rišlios kitų reikšmingų Antikos autorių neišlikusių veikalų citatos. Cicerono filosofiniuose veikaluose svarstomos teorinės ir praktinės filosofijos problemos didele dalimi lėmė tolesnės Vakarų filosofijos istorijos raidą: ir užsienio aukštosiose mokyklose, ir Vilniaus universitete Ciceronas buvo vienas plačiausiai cituojamų autorių greta Platono ir Aristotelio.

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

Pirmā Cicerona grāmata (106. g. p.m.ē. – 43. g. p.m.ē.) Par zīlēšanu (latīņu: De divinatione, 44. g. p.m.ē.) ir divu brāļu Marka un Kvinta saruna par zīlēšanu kā iespējamās zinātnes premisām, pamatu, sekām un perspektīvu. Pirmā grāmata Par pravietojumu ir paredzēta, lai parādītu pravietošanas zinātnes priekšrocības un nozīmi. Cicerona brālis Kvints sniedz daudz piemēru no senās Grieķijas un Romas vēstures, savu laikabiedru un priekšteču darbiem un ikdienas situācijām, kam vajadzētu stiprināt mūsu pārliecību par pravietojuma esamību. Kvints stāsta par spēju paredzēt nākotnes notikumus un to iespējamās sekas, spēju pasargāt sevi no nevēlamām sekām un to, kā ar zīlēšanas palīdzību var sasniegt laimi.

Cicerons pamatoti tiek uzskatīts par vienu no diviem ievērojamākajiem romiešu filozofijas pārstāvjiem līdzās Senekai (4. p.m.ē. – 65. g. p.m.ē.), un viņa filozofiskie darbi pat vairākkārt tulkoti visās lielākajās Eiropas valodās. Cicerons pirmais latīņu valodā apsprieda grieķu filozofijas problēmas un radīja latīņu ekvivalentus grieķu jēdzieniem un terminiem, kas tiek plaši lietoti līdz mūsdienām. Turklāt viņa filozofiskie darbi bieži vien kalpo kā vienīgais vēstures avots, no kura mēs uzzinām par antīkās filozofijas būtību un attīstību, jo tajos ir ietverti detalizēti un sakarīgi citāti no citu nozīmīgu senatnes autoru līdzšinējiem darbiem. Cicerona filozofiskajos darbos aplūkotās teorētiskās un praktiskās filozofijas problēmas lielā mērā noteica Rietumu filozofijas tālākās vēstures attīstību: Cicerons līdzās Platonam un Aristotelim bija viens no visplašāk citētajiem autoriem gan ārzemju augstskolās, gan Viļņas Universitātē.